Paieška

Suraskite mus  Facebook'e 

 

Arve Henriksen, Jan Bang, Stian Westerhus | Snarky Puppy

Arve Henriksen, Jan Bang, Stian Westerhus (Norvegija)
Arve Henriksen – tr
Jan Bang – electronics, loops
Stian Westerhus – g

„Vilnius Mama Jazz“ auditorija yra patyrusi ne vieną įdomią šiaurietiško džiazo bangą. Pakanka prisiminti kad ir prieš trejus metus festivalyje viešėjusį gitaristą Eivindą Aarsetą. Šįmet į renginį atvyksta net trys norvegiško džiazo meistrai – su geriausiomis minėto gitaristo rekomendacijomis, mat yra ne sykį su juo bendradarbiavę.

Arve Henriksenas – vienas įdomiausių šių dienų norvegų trimitininkų, savo idėjas sugebantis išreikšti įvairiuose žanruose. Nuo elektroniniais garsais praturtintų eksperimentų iki koncertų, kuriuose nuo pirmos iki paskutinės minutės skamba visiškai improvizuota muzika – jo sukauptas kūrybos arsenalas leidžia kalbėti apie šį muziką kaip apie tikrą Norvegijos džiazo scenos mąstytoją.

Jo išleistos plokštelės pažymėtos visame pasaulyje melomanams gerai žinomų leidyklų ECM ir „Rune Grammofon“ ženklais, 2005-aisiais jam įteiktas vienas svarbiausių Norvegijos džiazo apdovanojimų „Buddyprisen“, jo trimito grojimas kartais primena fleitą, o vokalizės – net moters balsą. Kitaip tariant, turime reikalą su žmogumi, kurį galima vadinti originaliu scenos reiškiniu, nors pats jis kukliai sako, kad pirmiausia yra muzikos gerbėjas.

Jo talentas greitai buvo pastebėtas rimtų Norvegijos ir tarptautinės scenos žaidėjų. Ir šis susižavėjimas neapsiribojo vieno žanro pasauliu – tarp atlikėjų, su kuriais grojo Arve, yra ne tik džiazo meistrai Marilyn Mazur, Arkadijus Šilkloperis, Miša Alperinas, Terje Rypdalas, Marcas Ducret, bet ir Armėnijos duduko virtuozas Dživanas Gasparianas, populiariosios muzikos ekscentrikai Davidas Sylvianas ir Imogen Heap, keistieji rokeriai „Motorpsycho“, Vokietijos, Didžiosios Britanijos simfoniniai ir kameriniai orkestrai. Arve yra sukūręs muzikos dramos ir šokio spektakliams, o jo diskografijoje – per 110 plokštelių, prie kurių šis 45-erių muzikantas jau yra prisidėjęs.

Vienas ypatingų projektų, Arve Henrikseno vardą išgarsinusių visame pasaulyje – improvizacinės muzikos grupė „Supersilent“, susibūrusi 1997-aisiais ir jau išleidusi vienuolika plokštelių. Į sceną ji eina, neturėdama nė vienos melodijos ar koncerto plano – absoliučiai visa muzika gimsta prieš žiūrovų akis. Ir daro tai su tokiu užsidegimu, kad 2010-aisiais išgirdęs repeticiją koncertui prisijungti iškart pasisiūlė legendinės grupės „Led Zeppelin“ bosistas Johnas Paulas Jonesas. Bendras jo ir „Supersilent“ pasirodymas festivalyje „Punkt“ buvo toks sėkmingas, kad muzikantai vėl jėgas suvienijo koncertų turui Didžiojoje Britanijoje, o po poros metų vėl kartu pasirodė festivalyje „Moldejazz“.

Solinė Arve Henrikseno kūryba jau įamžinta penkiuose albumuose, kurių naujausias, „Places Of Worship“, viso pasaulio parduotuvėse pasirodė spalio pabaigoje. „Tai gamtos ir XXI amžiaus kosmopolitiškos aplinkos susidūrimas. Odė tylai ir triukšmui. Kai kurios albumo akimirkos verčia susikaupti, kai kurios svaigina, kai kurios – net gąsdina“, - taip naująjį Arve Henrikseno darbą apibūdina kritikai.

Premjera neseniai mėgavosi ir geras Arve bičiulis, elektroninės muzikos instrumentų magas, muzikos novatorius Janas Bangas – šią vasarą pasirodė jo naujas solinis albumas „Narrative From The Subtropics“. Muzikantų puikius santykius liudija ir tai, kad abiejų albumų pristatymo koncertą jie surengė kartu.

Prieš ketvirtį amžiaus Janas išgarsėjo kaip įtakingas popmuzikos ir roko įrašų prodiuseris. Dar 1989-aisiais, kai Janui buvo 21-eri, pirmajį solinį albumą įrašyti jam padėjo ne tik norvegų džiazo sirena Sidsel Endresen, bet ir visame pasaulyje populiarios grupės „a-ha“ vokalistas Mortenas Harketas.

Nerimstantis prodiuseris nuolat eksperimentavo, vystė savo braižą, pagarsėjo įspūdingais žaidimais su elektroniniais garsais koncertų metu. Kartu su juo muzikuoti nori begalė garsių atlikėjų – Janas prisidėjo net prie penkių Davido Sylviano ir keturių Nilso Petterio Molvaerio albumų, padėjo sukurti minėto Eivindo Aarseto diską „Dream Logic“, dirbo su Jonu Hassellu, Eriku Honore ir daugybe kitų. Naujausią Jano darbą išleido „Jazzland“ – kito žymaus elektronikos ir džiazo maišytojo Bugge Wesseltofto įkurta leidykla, kurios pavadinimas vertinamas kaip geriausias kokybės ženklas.

Janas Bangas dalyvavo įrašant ir naująjį Arve Henrikseno albumą – kaip ir senesnį, didelio populiarumo sulaukusį šio trimitininko diską „Cartography“. Vienas kito muzikinius norus šie menininkai žino kaip penkis savo pirštus – scenoje tikriausiai galime laukti abipusio reveranso vienas kito kūrybai.

„Jis man parodė muzikos pusę, kurios niekada nebuvau matęs – tam tikrą kamerinę pusę, švelnią grojimo manierą“, - taip apie kartu Vilniuje grosiantį gitaristą Stianą Westerhusą atsiliepia Arve Henriksenas.

Jauniausias trio narys (jam – 34-eri) tikrai yra įsiminęs Lietuvos pavadinimas. Juk „Lithuania“ vadinasi garsaus eksperimentinio Norvegijos džiazo kolektyvo „Jagga Jazist“, kuriame Stianas yra grojęs, vienas kūrinių.

Didžiojoje Britanijoje studijavęs muzikantas yra laimėjęs keletą svarbių apdovanojimų. Tarp jų – BBC prizą už novatorišką džiazą (pelnė su projektu „Fraud“) ir Ronnie Scotto vardo apdovanojimą, skiriamą geriausiam džiazo naujokui.

Per pastarąjį karjeros dešimtmetį Stianas grojo su daugeliu įdomesnės muzikos ieškantiems klausytojams puikiai pažįstamų projektų - „Puma“, „Bladed“, „Monolithic“ ir kitais. Pernai jis bendradarbiavo su dviem pripažintais Norvegijos džiazo meistrais – prodiusavo Nilso Petterio Molvaerio plokštelę „Baboon Moon“ ir įrašė albumą „Didymoi Dreams“ su Sidsel Endresen.

„Tamsiai graži patirtis“, - tai viena iš frazių, lydėjusių 2010-aisiais išleistą solinį Stiano albumą „Pitch Black Star Spangled“. Nestandartinio grožio jis tikrai įneš ir į šį „Vilnius Mama Jazz“ koncertą.

„Noriu, kad mano požiūris į garsų kūrimą būtų vaikiškas. Auginu mažylius dvynius, jie laksto aplink ir žaisdami improvizuoja – visą dieną. Jiems įdomu tyrinėti. Smalsumas – įkvepiantis dalykas, todėl iš vaikų išmokstu labai daug. Metus dirbau vaikų darželyje ir nustebęs stebėjau, kaip žaidžia mažieji – jie suranda tiek daug įdomių dalykų tiesiog bėgiodami“, - savo filosofiją apibūdina Arve Henriksenas.

Smalsumo, neabejojame, netrūksta ir „Vilnius Mama Jazz“ žiūrovams. Koncertas, į kurį verta eiti atviru protu ir širdimi – tai mažiausia, ko nusipelno šie trys talentingi kūrėjai.


SNARKY PUPPY (JAV)
Michael League – bass
Larnell Lewis – drums
Nate Werth – percussion
Bob Lanzetti – guitar
Justin Stanton – keys & trumpet
Mike Maher – trumpet & flugel
Chris Bullock – tenor sax
Mike Harrison – sound
Colin Cunningham – Merch/Film

„Tai – kitoks muzikinis gyvūnas“, - taip savo prisistatymą pradeda Niujorko grupė „Snarky Puppy“ ir, dievaži, mažai rasite tokių, kurie su tuo nesutiktų.

2004-aisiais susibūrusi grupė su bosininku Michaelu League priešakyje yra tai, apie ką pagrįstai sakoma – tai yra šių, o ne praėjusių dienų muzika. Vienas madingiausių džiazo pasaulio vardų pirmą kartą nušvis Lietuvoje – „Vilnius Mama Jazz“ istorijoje įrašydamas dar vieną puslapį, į kurį nebūtų gėda pabaksnoti tiek džiazo klausytojų „su stažu“, tiek nosį užrietusių jaunų hipsterių kompanijoje.

Per devynerius karjeros metus ši „fusion“ komuna (muzikantų, kurie vienu ar kitu metu prisideda prie šios kompanijos, priskaičiuojama net apie 30) spėjo išleisti jau aštuonis albumus, susprogdinusius publikos suvokimą apie dabartinės jaunosios kartos grojamą džiazą. Devintasis, beje, jau irgi ruošiamas. Šių metų spalį grupė jį gyvai, be jokių garso dubliavimų ar perrašinėjimų, įrašė Olandijos mieste Utrechte – tarsi pabrėždama, kad į Vilnių atvyksta, būdama geriausios koncertinės formos.

Fankas, džiazas, „world music“ - pagrindinės sudedamosios dalys, iš kurios savo karštligišką muziką konstruoja „Snarky Puppy“. Tai iš tiesų pritrenkianti istorija – iš „pogrindinio“ nekomercinio menininkų kolektyvo, mėgstamo būrelio pasišventusiųjų, šie muzikantai kone akimirksniu šovė į aukštumas, tapdami vienais labiausiai gerbiamų savo kartos kūrėjų. Šiandien „Snarky Puppy“ surenka pilnutėles sales Azijoje, Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Vien 2013-aisiais grupė suplanavo beveik 200 pasirodymų ir meistriškumo pamokų – tarp jų tokiose šventose džiazui vietose, kaip „North Sea“ džiazo festivalis ir Tokijo „Blue Note“ klubas. Pernai išleistas grupės diskas „GroundUP“ pasiekė trečiąją vietą parduotuvės „iTunes“ džiazo topuose, nusileisdamas tik „Grammy“ laimėtojams – „Vilnius Mama Jazz“ draugui Robertui Glasperiui ir populiariajai Esperanzai Spalding. Kaip, po velnių, tai nutiko?

Tikslaus atsakymo negalėtų pateikti ir patys grupės muzikantai: „Eee.. mums tiesiog sekasi?“. Gerai, bandykime išsiaiškinti patys. Pirmiausia – į ją susibūrė aukščiausios talento prabos muzikantai, ką įrodo kitų atlikėjų, su kuriais jie muzikuoja, sąrašas. Jame yra visko – nuo reperių Snoop Doggo ir P.Diddy iki Justino Timberlake'o ir violončelės genijaus Yo-Yo Ma, nuo ritmenbliuzo deivės Erykah Badu iki džiazo didmeistrių Roy Hargrove'o, Kenny Garretto ir (tiek to, pasigirsime dar kartą) „Vilnius Mama Jazz“ grojusio Marcuso Millerio.

Antra, grupė turėjo pakankamai laiko „susicementuoti“ - dauguma jos narių susipažino, studijuodami Šiaurės Teksaso universitete, kur, dėliodami pasaulio užkariavimo planus, tikriausiai kartu išlakė ne vieną cisterną alaus. Žodžiu, apie kūrybinius nesutarimus kalbėti lyg šiek tiek per vėlu – santykiai jau seniai išsiaiškinti.

Trečia – jų tiesiog neįmanoma nemėgti. Koncertuose muzikantai atrodo ir elgiasi , tarsi būtų geriausi jūsų bičiuliai iš universiteto „barako“. Be to, ne tik groja savo kūrybą ir noriai padeda groti kitiems, bet ir nenuilsdami trankosi po mokyklas, mokydami paauglius ir studentus muzikos. Sako, kad geri darbai sugrįžta.

Ketvirta – nuo pat karjeros pradžios grupė pagrindiniu koziriu pasirinko koncertus. Jie grojo ir tebegroja daug. Labai daug.

Bet vis dėlto svarbiausia – ne kiek, o kaip. „Snarky Puppy“ muzika – tai laukinis fankas, energija, bet ir lengvumas, virtuoziškos instrumentų partijos, bet ne tokios, kad būtų įdomios tik patiems muzikantams. Be to, tai muzika, pagal kurią galima šokti.

„Galbūt svarbiausia tai, kad suradome tą svarbų balansą tarp sukurtos muzikos ir improvizacijos“, - svarsto Michaelas League.

Jis vis dar pasijunta kiek nejaukiai, kai ši grupė kritikų vadinama „pačiais išradingiausiais fanko kūrėjais nuo tada, kai šiuo stiliumi grojo Maynardas Fergusonas“.

Bet kuklintis jau nebėra ko. Daugybę įvairių džiazo gerbėjų apklausų jau laimėję muzikantai gali būti tikri – jie pataikė į kelią, kuris gali nuvesti labai toli. Rugsėjį internete patalpintas grupės klipas „Something“ per mėnesį buvo peržiūrėtas daugiau nei milijoną kartų – beveik nesuvokiamas skaičius tokio žanro kolektyvui. Dar vienas įrodymas, kad į Vilnių „Snarky Puppy“ atvyksta nei per anksti, nei per vėlai – tiesiog pačiu laiku.

BILIETUS GALITE ĮSIGYTI:
DAUGIAU INFORMACIJOS www.vilniusmamajazz.lt
www.facebook.com/vilniusmamajazz