| ← |
Rugsėjo 28 d. 21 val. ir rugsėjo 29 d. 19 val.
Menų spaustuvė, Juodoji salė
Schaubühne Berlin (Vokietija)
Režisierė – Katie Mitchell
Tekstas – Duncan Macmillan
Dramaturgija – Nils Haarman
Scenografija ir kostiumai – Chloe Lamford
Garso dizainas – Max ir Ben Ringham
Šviesų dizainas – Jack Knowles
Viena įdomiausių šio meto režisierių – britė Katie Mitchell yra kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose Londone, Milane, Dubline, Kopenhagoje, Niujorke, Stokholme, įvairiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose. Spektaklis „Plaučiai“ – tai nebe pirmas jos darbas vokiečių Schaubühne teatro repertuare. Garsusis teatras, kuriam nuo 1999 m. vadovauja vokiečių teatro legenda Thomas Ostermeieris, garsėja unikalios šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro kalbos paieškomis.
Pasitelkusi Duncano Macmillano naująją pjesę „Plaučiai“ K. Mitchell analizuoja asmeninius ir globalinius konfliktus artėjančio tūkstantmečio aušroje. Ir ne bet kaip: režisierė aktorius pasodina ant dviračių, kuriuos mindami šie gamina elektrą visam spektakliui. Jiems padeda dar keturi dviratininkai ir visi šeši jie išmina savo spektaklio šviesas, garsą, video projekciją.
Šiandiena. Pora – vyras ir moteris, abiem per dvidešimt. Jie gyvena dideliame mieste, yra išsilavinę ir turi įdomius darbus. Jie perka kavą už sąžiningą kainą ir iš principo boikotuoja prekybos centrus. Jie žiūri art-house filmus originalo kalba su subtitrais ir skaito knygas aktualiomis politinėmis temomis. Ir vis tikina save: „Mes esam padorūs žmonės“. Tuo pačiu metu pasaulio populiacija jau perkopė septynis bilijonus, kas sekundę gimsta beveik trys žmonės – greit pasieksime dešimt bilijonų. Maisto ir geriamo vandens poreikis didėja kartu su energijos ir išteklių vartojimu. Tampa ankštoka.
Ar galima į tokį pasaulį atvesti vaiką? Pora trokšta turėti vaikų ir čia prasideda konfliktas: „Galėčiau skraidyti iš Londono į Niujorką kasdien septynis metus ir vis tiek palikčiau mažesnį anglies pėdsaką nei susilaukus vaiko. Dešimt tūkstančių tonų CO2. Tiek sveria Eifelio bokštas. Aš gimdyčiau Eifelio bokštą” sverdama atsakomybę motinystei ir pasauliui mąsto moteris. O besiginčijant muša laikrodis: kas bus sunaikinta anksčiau – jų santykiai ar aplinka?
„Du žavūs veikėjai ir agoniškas jų diskursas link asmeninės ir globalinės laimės“ – Reinhardas Wengierekas, „Die Welt“
„Panaudodama dviratininkų sportą kaip ekologinių dilemų metaforą Mitchell rado tinkamiausią formą Macmillano pjesei: dialogams kintant kartu su perjungiamomis pavaromis, mes matome du mylimuosius kaip vienišus kovotojus kiekvieną ant savo dviračio, siekiančius nušvitimo“ – Anne Peter, „Die Tageszeitung“
„Tai apgalvotas, nuoširdus, įžvalgus <…> spektaklis“ – Andrew Heydon, „Postcards from the Gods“
Pirkti | Bilietus platina: |
| ↑ | ← |
