Spalio 10, 11 d. 18 val.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė

Režisierius – Krzysztof Warlikowski

Inscenizacijos autoriai: Krzysztof Warlikowski, Piotr Gruszczyński, Szczepan Orłowski

Scenografė, kostiumų dailininkė – Małgorzata Szczęśniak

Kompozitorius – Paweł Mykietyn

Šviesų dailininkė – Felice Ross

Dramaturgas – Piotr Gruszczyński

Choreografas – Claude Bardouil

Vaizdo projekcijų autorius – Kamil Polak

Garso režisierius – Mirosław Burkot

Vaidina: Magdalena Cielecka, Ewa Dałkowska, Małgorzata Hajewska-Krzysztofik, Monika Niemczyk, Maja Ostaszewska, Magdalena Popławska, Claude Bardouil, Andrzej Chyra, Bartosz Gelner, Wojciech Kalarus, Redbad Klijnstra, Zygmunt Malanowicz, Piotr Polak, Jacek Poniedziałek, Maciej Stuhr

Muziką atlieka: Paweł Bomert, Piotr Maślanka, Paweł Stankiewicz, Fabian Włodarek

Vaizdo animatorius – Kamil Polak

Režisieriaus padėjėjas – Łukasz Jóźków

Technikos direktorius – Paweł Kamionka

Scenografės asistentas, konstruktorius – Marcin Chlanda

Video projekcijų operatorė, režisieriaus asistentė – Katarzyna Łuszczyk

Garso operatorius – Mirosław Burkot

Šviesų operatorius – Dariusz Adamski

Grimo dailininkė – Monika Kaleta

Rekvizitininkas – Tomasz Laskowski

Scenos darbuotojai: Kacper Maszkiewicz, Maciej Żurczak

Kostiumininkai: Elżbieta Fornalska, Ewa Sokołowska

Prodiuseris – „Nowy teatr“

Koprodiuseriai: Avinjono festivalis, Liuksemburgo miesto teatrai, Šajo nacionalinis teatras Paryžiuje, Lježo teatras, Klermono-Ferano teatras, Nacionalinis audiovizualinis institutas

Spektaklio pastatymą parėmė Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija

Trukmė – 4 val. 30 min. (su pertrauka)

Premjera – 2013 m. liepos mėn. 3 d., Gdynės „Open'er“ festivalis

„Varšuvos kabaretas“, įkvėptas Johno Van Druteno pjesės „Aš esu kamera“ ir Johno Camerono Mitchello filmo „Shortbus“, grąžina mus į XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios muzikinį reviu: intensyvūs ritmai ir garsai tarsi bando nuslopinti militaristinio maršo nuojautas. Scenoje atsiveria dvi konkrečios istorinės realybės: Veimaro Vokietija, prieš užimant ją naciams, ir Niujorkas po rugsėjo 11-osios išpuolių. Tai dvi laiko ir erdvės laboratorijos, kuriose lyg po padidinamuoju stiklu matome, kaip susiklosčiusios istorinės aplinkybės ištraukia mūmyse tūnančias užslopintas baimes, seksualines ir erotines fobijas, tą beprotišką kažko ilgesį – visa tai, kas kartu gimdo įtampą ir veda link lūžio taškų. Šių dviejų savo chronologija ir geografija skirtingų pasaulių sankirtoje tarsi veidrodžio atspindys iškyla šiandieninė Varšuva, o su ja – ir kiti panašių istorinių patirčių Europos miestai.

            Spektaklyje prabylama apie prarastą laisvės skonį šiuolaikiniame pasaulyje. Čia ir dabar, kai blankus vienodumas laikomas vertybe, o po „kolektyvinio saugumo“ etikete prievarta brukamos normos ir štampai, kyla pavojus prigimtinei žmogaus teisei į saviraiškos ir individo laisvę. Nusimesti socialinių normų antrankius ir apeiti suvaržymus galima tik uždarose, pogrindinėse erdvėse, o teatras yra viena iš jų. K. Warlikowskio spektakliai pasižymi tuo, kad publikai čia tenka įsitraukti į diskusiją apie tai, kas šiandien yra aktualiausia, kelia daugiausiai skausmo ir nerimo. Šiame spektaklyje žanrinės atspirties tašku pasirinkęs kabaretą, K. Warlikowskis ir vėl griauna aktorius ir publiką skiriančią ketvirtąją sieną, nes kabaretas – tai nevaržomos laisvės erdvė, nepaklūstanti taisyklėms ir siautulinga it nesibaigiantis karnavalas.

            Spektaklyje sugretinamos skirtingos prievartos formos ir scenarijai. Čia vaizduojama uždara menininkų grupelė, kuriai menas vis dėlto pasirodo esąs pražūtingas – užterštas abejonėmis jų gyvenimas tampa nepakeliamas. K. Warlikowskis parodo, kaip tokios uždaros grupės, gyvuodamos baimių ir tabu apimtame pasaulyje, galiausiai neišvengia grėsmių, pasiduoda prievartai.