Paieška

Suraskite mus  Facebook'e 

 

Karališko dydžio. Šveicarija

Spalio 14 d. 19:00 val.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė


 

 

 

Režisierius – Christoph Marthaler

Muzikinis vadovas – Bendix Dethleffsen

Scenografas – Duri Bischoff

Kostiumų dailininkė – Sarah Schittek

Dramaturgas – Malte Ubenauf

Šviesų dizainas – „Heide Voegelin Lights“

Režisieriaus padėjėjas – Peter Affentranger

Šviesų operatorius – Jean-Luc Mutrux

Kostiumininkė, rekvizitininkė – Cornelia Peter

Gastrolių vadybininkai: Anne-Christine Liske, Tristan Pannatier

 

Vaidina:

Tora Augestad

Bendix Dethleffsen

Michael von der Heide

Nikola Weisse

 

Prodiuseriai: Bazelio teatras / „Vidy“ teatras Lozanoje

 

Spektaklį iš dalies finansavo Šveicarijos menų taryba „Pro Helvetia“

 

Trukmė – 1 val. 20 min.

Premjera – 2013 m. kovo mėn.

 

Šveicarų režisierius ir muzikantas Christophas Marthaleris jau nebe pirmus metus yra tarp europietiško teatro geriausiųjų. Spektaklyje „Karališko dydžio“ jis originaliai interpretuoja vokiškąjį Liederabend. Marthalerio rankose šis tradicinis „dainų vakaras“ virsta išmoninga, sklidina žavesio ir gilių įžvalgų refleksija apie meilę ir svajones.

Marthalerio pastatymo ašimi tampa „enharmonija“ vadinamas muzikinis reiškinys: muzikinė kompozicija, pagrįsta kelių vieno aukščio, bet skirtingų pavadinimų garsais. Sunku būtų rasti nors vieną pastarųjų dviejų šimtmečių kompozitorių savo kūryboje nenaudojusio šios unikalios muzikinės priemonės. To priežastis gali būti labai paprasta – enharmonija iškelia kismo idėją, o kas gyvenime gali būti vertingiau? Marthalerio spektaklyje tai tampa jungiančiu motyvu, į ilgesnį nei valandos trukmės reginį suaudžiantį skirtingų laikotarpių dainas, dainų prisodrintą vakarą paverčiantį žavinga ir gilia meilės bei sapnų meditacija.

Pora stengiasi užmigti svetimame viešbučio kambaryje, bet pastelinėmis spalvomis, dailiais raštais išpuoštoje patalpoje jaučiasi sutrikę. Tai prisėsdama, tai atsiguldama į karališko dydžio lovą, pora atlieka eklektišką muzikinį repertuarą, skrodžiantį muzikinius vandenynus nuo vokiečių liaudies dainų iki Jacksonų penketuko, „The Kinks“, Johno Dowlando ir Eriko Satie melodijų.

Spektaklis „Karališko dydžio“ iš dalies yra šiuolaikinė vokiškojo Liederabend, t. y. dainų vakaro, interpretacija, bet čia svarbi ir XX a. populiariosios bei roko muzikos albumo samprata, kai istorija pasakojama atskiras, savarankiškas dainas suguldžius į vieną rinkinį. Čia atsiskleidžia neįtikėtina dainos galia. Šiame kiek absurdiškame ir nostalgijos kupiname spektaklyje veikėjai dalijasi viena erdve, bet tuo pat metu gyvena atskiruose pasauliuose, kuriuose sapnai po truputį keičia realybę.

Kas sapnuoja – veikėjai ar žiūrovai, o gal ir vieni ir kiti sapnuoja vieni kitus? Melodijos suskamba ir nutrūksta, rodos, neturėdamos jokio sąryšio. Ir nors dainos iš pirmo žvilgsnio atrodo niekaip viena su kita nesusijusios, jas, kaip ir spektaklio veikėjus, vis dėlto vienija artumo trūkumo, visa apimančios meilės, komizmo natos, panardinančios į režisieriui būdingą sustingusį sceninį laiką.