← |
Dokumentinio teatro spektaklis,
Spalio 7, 8 d. 19:00 val.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Mažoji salė
Tyrėjai, tekstų autoriai ir režisieriai: Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris
Dramaturgė – Margarita Tsomou
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Eleni Stroulia
Scenografės ir kostiumų dailininkės asistentė – Zaira Falirea
Šviesų dailininkė – Eliza Alexandropoulou
Kompozitorius – Panagiotis Manouilidis
Vaizdo projekcijų autorius – Nikos Pastras
Režisierių padėjėjos: Ioanna Valsamidou, Liana Taousiani
Pastatymo vadovas – Vasilis Chrysanthopoulos
Vaidina (video) – Nelly Kambouri
Lėlių konstruktorius – Yiannis Katranitsas
Vaidina:
Mabel Matchidiso Mosana, Rositsa Pandalieva, Fredalyn Resurreccion, Drita Shehi, Valentina Ursache
Prodiuseris – Onassio kultūros centras
Koprodiuseris – Goethe’s institutas
Trukmė – 1 val. 15 min.
Premjera – 2016 m. vasario mėn. 3-14 d.
Tai vis dėlto, kas valo šitą miestą? Kodėl didžioji dalis Atėnų valytojų yra moterys imigrantės? Ar jos gimė valytojomis? Juk pagaliau mes visi esame istorijos subjektai. Ir kodėl vartojame žodžius „valymo operacija“ apibūdami policijos ar kitų pajėgų veiksmus, nukreiptus „išvalyti“ viešąsias erdves nuo „nepageidaujamų“ asmenų – imigrantų, benamių, marginalų?
Režisieriai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris imasi tyrinėti po „švaros“ ir „grynumo“ sąvokomis slypintį rasizmą, fašizmo grėsmes, moterų imigrančių padėtį Graikijoje bei „valytojos“ tapatybę. Į nusistovėjusius stereotipus dokumentiniame spektaklyje „Švarus miestas“ siūloma žvelgti realių žmonių akimis – čia pat scenoje jie laužomi klausantis asmeninių tikrųjų valymo eksperčių istorijų: valytojomis Atėnuose dirbančių imigrančių iš Filipinų, Moldovos, Albanijos, Pietų Afrikos ir Bulgarijos.
„Šio spektaklio sumanymas gimė prieš porą metų, kai pačiame ekonominės krizės įkarštyje pasigirdo šūkiai „išsivalykime!“ ir dalis Graikijos visuomenės špagas nukreipė į atpirkimo ožiais tapusius šalyje gyvenančius užsieniečius, imigrantus ir pabėgėlius. Tokie rasistiniai pareiškimai buvo tiesmuki, niekas nesistengė jų sušvelninti, todėl mums pasidarė įdomu patyrinėti, kaip vartojamos „grynumo“ ir „švaros“ sąvokos dešiniųjų retorikoje. <...> „Švarus miestas“ – tai šiuolaikinis pasakojimas apie Graikiją svetimųjų akimis. Po daugelio mėnesių, praleistų stebint imigrantų bendruomenes, galiausiai apsistojome prie moterų imigrančių, kurios paprastai būna ta tylioji imigrantų mažuma, apie kurią viešosiose erdvėse menkai kalbama,“ – sako spektaklio režisieriai.
Taigi kas yra tie žmonės, kuriems patikime savo privačias erdves, ir kas jiems yra Graikija po tiek metų, praleistų čia valgant imigranto duoną? Kaip juos paveikė ekonominė krizė? Ar jiems pavyko įsilieti į Graikijos visuomenę, ar vis dėlto jie taip ir liko svetimi? Kokios jų asmeninės istorijos slypi po nuogais biografiniais faktais, ir kaip jos susipina su pasaulio istorijos suirute?
↑ | ← |