THE TERENCE BLANCHARD E-COLLECTIVE (JAV)

Terence Blanchard – trumpet
Fabian Almazan – piano, keyboards
Charles Altura – guitar
Donald Ramsey – bass guitar
Oscar Seaton – drums

Yra muzikantų, apie kuriuos pasakojant net nebūtina vardyti pasiekimų – pakanka ištarti vardą, ir visi neabejingi muzikai jau žino, apie ką eina kalba. Vienas ryškiausių šių metų Vilnius Mama Jazz svečių Terence'as Blanchardas – būtent toks. Trimitininkas, aranžuotojas, kompozitorius, kelių džiazo grupių lyderis iš JAV į Lietuvą atvyksta tam, kad pristatytų naujutėlį savo projektą, kurio albumo premjera San Fransiske įvyks tik kitų metų pavasarį. Tokių premjerų sulaukiame ne kasdien, bet tai tik viena iš daugelio priežasčių džiaugtis dėl šio vizito.

Jam dar tik 52-eji, tačiau Terence'as džiaze, džiazui ir su džiazu jau yra nuveikęs tiek, jog jo amžius klausytojus neretai nustebina. Pernai pasirodęs puikus darbas Magnetic – jau dvidešimtasis šio įstabaus muziko, kaip lyderio, įrašytas albumas, tačiau tai – tik viena daugelio jo spalvingos veiklos sričių.

Būtent Terence'as Blanchardas vadinamas vienu iš keleto muzikantų, kurių dėka devintajame dešimtmetyje atgaivintas publikos susidomėjimas džiazu. Nuo Theloniouso Monko džiazo instituto iki Majamio universiteto, nuo Detroito simfoninio orkestro iki San Fransisko džiazo centro – svarbios kultūrinės JAV institucijos kone pešasi, kad galėtų prisivilioti šį kūrėją vadovauti jų programoms.

Kai Terence'ui buvo penkeri, jis jau grojo pianinu, bet po trejų metų susižavėjo trimitu – šį posūkį pakurstė namie skambėjusios Mileso Daviso plokštelės.

Akimirkos, nulėmusios berniuko iš Naujojo Orleano gyvenimą. Pasipylė pamokos, vasaros muzikos stovyklos. Sulaukęs 18-os, Terence'as jau grojo žymaus džiazmeno Lionelio Hamptono orkestre, o dar po poros metų prisijungė prie Arto Blakey grupės Jazz Messengers – joje pakeisdamas savo vaikystės draugą Wyntoną Marsalį.

1984-aisiais ambicingas jaunas muzikantas subūrė grupę su saksofonistu Donaldu Harrisonu – keli jos albumai buvo parduoti tiems laikams netikėtai dideliais tiražais.

1990-aisiais Terence'as pradėjo solinę ir grupių lyderio karjerą, kurioje netrūksta įspūdingų akimirkų. Sakoma, kad kiekvienas džiazo gerbėjas šio muzikanto kūryboje gali sau rasti kažką įdomaus.

Vieni labiausiai „svaigsta“ nuo 2001-aisiais išleisto albumo Let's Get Lost, kuriame dainavo svarbiausios džiazo damos – Dianne Reeves, Diana Krall, Jane Monheit ir Cassandra Wilson.

Kiti šedevru vadina 2005-ųjų albumą Flow – prodiusuotą žymaus pianisto Herbie Hancocko, nominuotą dviejose Grammy apdovanojimų kategorijose ir tokį reikšmingą, jog neseniai jis vėl buvo perleistas vinilo plokštelėje.

Treti itin vertina 1994-ųjų diską In My Solitude, kuriame Terence'as su vokaliste Jeanie Bryson meistriškai interpretavo legendinės vokalistės Billie Holiday repertuarą.

Visuose juose skamba muzika, kuri yra gili, išradinga, melodinga, bet suprantama ir tiems, kurių ausinėse džiazas atsiranda tik retsykiais. Nenuostabu, kad muzikanto kolekcijoje – jau penkios Grammy statulėlės.

„Terence'as kuria muziką, kuri yra esminė modernaus džiazo kontūrams“, - neabejoja leidinys Wall Street Journal.

Atskiras Terence'o karjeros laukas, kuriame jam džiazo pasaulyje nėra lygių, - muzikos filmams kūrimas. Muzikanto trimitas skamba daugiau nei penkiasdešimtyje kino juostų. Kritikai sutaria, kad būtent jo dėka džiazo muzika vėl prasiskynė kelią į populiarių filmų garso takelius.

Ypač ryški – Terence'o Blanchardo partnerystė su garsiu kino kūrėju Spike'u Lee. Nuo 1990-ųjų Terence'as rašo muziką kiekvienam šio režisieriaus filmui, tarp jų – tokiems kino hitams kaip Semo vasara, Malkolmas X ar 25-oji valanda. Dviejų menininkų bendradarbiavimas – toks ryškus, jog Vašingtone net buvo surengtas specialus koncertas, kuriame Terence'as Spike'o Lee filmams parašytas melodijas atliko su žymiais vokalistais Kurtu Ellingu ir Dee Dee Bridgewater.

Terence'o muzika skambėjo ir režisierių Kasi Lemmons, Leono Ichaso, Rono Sheltono filmuose, prieš porą metų jį kompozitoriumi pasirinko filmą apie Antrąjį pasaulinį karą Raudonosios uodegos statęs žymus prodiuseris George'as Lucasas, o šių metų Toronto festivalyje buvo pristatytas naujas filmas Juoda ir balta su Kevinu Costneriu – už jo garso takelį taip pat buvo atsakingas Terence'as.

Jo biografiją žymi ir muzika kelioms Brodvėjaus pjesėms, taip pat – pernai pristatyta pirmoji šio muziko sukurta opera Čempionas, pasakojanti apie žymų boksininką Emile'į Griffithą.

„Rašyti muziką filmams – smagu. Bet man vis dėlto smagiausia išeiti į džiazo klubo sceną su trimitu ir groti“, - žurnalui Downbeat prisipažino Terence'as Blanchardas.

Koks bus kitas Terence'o nuotykis? Sužinos Vilnius Mama Jazz publika. Į Lietuvą Terence'as atvyksta su nauja savo grupe E-Collective, kurią vadina vienu svarbiausių savo projektų. Šiai grupei jis rašo visiškai naują muziką – rudenį Europoje įvyks jos premjera.

Tai projektas, nagrinėjantis įvairias muzikos erdves. Dėmesio centre, žinoma, išlieka džiazas, tačiau šioje muzikoje galite tikėtis išgirsti ir bliuzo, ritmenbliuzo, fanko, fusion elementų.

„Džiazo gerbėjus priversime pamėgti ritmenbliuzą ir atvirkščiai. Tai nėra grupė, kurioje yra vienas solistas, o kiti tik pritaria. Kiekvienas grupės narys turės ryškių soluočių ir galimybių improvizuoti“, - žada Terence'as.

Išgirsti, ką gali pasiūlyti jo grupės nariai – tikrai verta. Bosistas Donaldas Ramsey ir būgnininkas Oscaras Seatonas sudaro „kietą“ ritmo sekciją, o gitaristas Charlesas Altura ir iš Kubos kilęs pianistas Fabianas Almazanas muzikai suteikia kvapą gniaužiančios džiazo akrobatikos pojūtį.

„Muzika, savo laisve šiek tiek primenanti Mileso Daviso albumo Bitches Brew laikus“, - taip būsimą koncertą pristato grupės atstovai.

Žinantiems džiazo istoriją tai – geriausia įmanoma reklama. Tačiau ir nežinantiems verta pasižymėti šį koncertą – be jokių abejonių tapsiantį vienu svarbiausių šių metų džiazo įvykių Vilniuje.